Jie kovoja dėl praeities griuvėsių.
Radioaktyviųjų dykumų smėlis lydosi šarvuotuose mūšio mašinų ratuose, po sunkių lazerių spinduliais ir plazminių šautuvų ugnimi, lydosi dėl jų pykčio ir nevilties, neapykantos ir baimės, debesys virsta virš jų mūšio vietų, ir tada, kai jie pasiekia žemę, išgaruoja nuodų lietaus lašai.
Jų neryškūs siluetai praeina prie benzininių tvirtovių ir įtvirtintų miestų priešais automatinių fotoaparatų objektyvas ir sunkiųjų ginklų statinius, apsaugančius paskutiniųjų karo išlikusių žmonių pasaulį. Jie kalba apie juos naujienų ir pasaulio informaciniuose tinkluose, o mobilieji fotoaparatai žiūri į savo judesį iš dangaus, kuriuose yra pelenų.
Nesvarbu, kas jie - raideriai, kareiviai, samdiniai ... kodėl jie neatsirado vietos už miesto sienų apsaugą ir ginčijo dykumą. Nepriklausomai nuo to, ką jie jaučiasi ir ką jie galvoja, žudydami vienas kitą. Tie, kurie žiūri savo kovą negu kaldenų miestų plokštumose, niekada nesupras.
Komentarai nerastas